Per naktį šutintos kulšelės, apsvaigusios nuo rozmarino, timišo pipirų ir taukelių švelnumo savo pačių išmiegojusios. Nukaulinu ir visom sviesto magijom padarau taip, kad gera ir širdžiai, ir liežuviui.

Lašiša gausiai rūkyta karštyje, obels praėjusių pavasarių dūmuose, kavos paliesta, javos ilgųjų pipirų ir kokosų cukrumi paglazūruota. Negailiu jai nei sičuaniškų šalčių, nei kvapiojo pipiro karuselių. Baltu pipiru paglostau, kur Kosta Rikoje užaugęs, ir kol dar karšta — išsuku iki laimės.

Graži kelionė per prieskonius, keptus obuolius ir prisiminimus. Iškepu taip, kad atsiminimai keliautų per visus sluoksnius — nuo močiučių rankų, kur supa ir glosto ant kelių, iki nuotykių po kitas šalis besiplakant. Sentimentų stiklainiukas, subalansuotas derinti prie pašteto ir mėgstamo sūrio.

Nemari ToLi klasika. Datulės iš Maroko, burokėliai saldžiai šaltyje išdžiovinti ir sviesto magija. Kiek bekeliaučiau, visada sakau, kad mūsų sviestas — skaniausias.

Vienas seniausių, visad labai mylimų receptų. Kvepia miško istorijomis, o gomurį nupiešia saulėtais rudens žygiais. Liks tik susirasti kokį krekerį ir pasinerti į baravykų nuotykius.

Svajoju, kad ši karamelė bus meilės kalba, nes magiją joje atliks geriausia ir švariausia tonkos pupelė pasaulyje, kurią senokai esu suporavusi karamelėje su sūdytais ir liofilizuotais žaliaisiais pipirais. Puikiai pritiks prie Kalėdinių pusryčių blynų, mielinių pyragų, karšto sūrio. O mano asmeninė rekomendacija — keptas brie. Seiles varantis derinys. O jei dar ir aistrą pakurstyti norėsis, tai pasilik šios nuodėmės viens ant vieno. Mokslas seniai įrodė, kad tonka verčia seiles tekėti ir vienas kito norėti.