Menu
„Tai pulsuojęs joje gyvenimas paslaptingai suformavo ją tokią, kokia ji yra, susidūrus dviems ląstelėms motinos įsčiose.
Tai ta pati nesuvokiama mįslė, kad smulkioje sėklytėje glūdi visas medis, dar nejudantis, mikroskopiškas, bet jau iš anksto nulemtas, jau su viršūne ir vaisiais, su balandžio rytų žiedų dvelksmu. Nesuvokiama, kad iš vienos meilės nakties ir trupučio susiliejusių gleivių, gimsta veidas pečiai ir akys.”
Erikas Maria Remarkas
Žiūriu albumą ir pačiai keista.
Šią citatą išsirašiau į dienoraštį, aštuoniolikos, ką tik pabėgusi iš namų, beprotiškai tikėdama pirmąja meile ir tetrokšdama meilės. Kažkur Andalūzijos pačioje apačioje.
Tuomet, visas mano turtas buvo kelios knygos, kelios suknelės ir jo bučiniai, kada užsigeidžia.
Plaukiu prisiminimais, kaip knygos puslapiais ir galvoju kaip giliai man į sąmonę įsiėdė tas Remarkas ir jo liūdni, išpuoselėti ir tokie tiršti aprašymai. Vistiek man niekas gražiau ir liūdniau apie meilę nerašo.
Toks gražus tas vakaras buvo. Tikrai pavyko sukurti tokią minimalistinę dvasią, kurią dar ir sustiprino nelemtas įvykis. Visa vakaro sąsaja šokinėjo nuo pasitikimo džiaugsmo, baimės, nepasimetimo, negalėjimo išsiduoti ir spektaklio tęsimo. Per vieną vakarienę, kaip per karą, sugebėjome viską išgyventi ir atlikti savo vaidmenis tobulai. Mūsų vienam namelio šeimos nariui sutriko sveikata. Palinkėkit mūsų žmogui meilės ir sveikatos.
Erikas sakė „Apie laimę galima kalbėti penkias minutes, ne ilgiau. Čia nieko nepasakysi, išskyrus tai, kad esi laimingas. O apie nelaimę žmonės pasakoja ištisomis naktimis.”
Niekad neapsimesiu. Gyvenimas yra visoks. Ir tebūna. 
„Tai pulsuojęs joje gyvenimas paslaptingai suformavo ją tokią, kokia ji yra, susidūrus dviems ląstelėms motinos įsčiose.
Tai ta pati nesuvokiama mįslė, kad smulkioje sėklytėje glūdi visas medis, dar nejudantis, mikroskopiškas, bet jau iš anksto nulemtas, jau su viršūne ir vaisiais, su balandžio rytų žiedų dvelksmu. Nesuvokiama, kad iš vienos meilės nakties ir trupučio susiliejusių gleivių, gimsta veidas pečiai ir akys.”
Erikas Maria Remarkas
Žiūriu albumą ir pačiai keista.
Šią citatą išsirašiau į dienoraštį, aštuoniolikos, ką tik pabėgusi iš namų, beprotiškai tikėdama pirmąja meile ir tetrokšdama meilės. Kažkur Andalūzijos pačioje apačioje.
Tuomet, visas mano turtas buvo kelios knygos, kelios suknelės ir jo bučiniai, kada užsigeidžia.
Plaukiu prisiminimais, kaip knygos puslapiais ir galvoju kaip giliai man į sąmonę įsiėdė tas Remarkas ir jo liūdni, išpuoselėti ir tokie tiršti aprašymai. Vistiek man niekas gražiau ir liūdniau apie meilę nerašo.
Toks gražus tas vakaras buvo. Tikrai pavyko sukurti tokią minimalistinę dvasią, kurią dar ir sustiprino nelemtas įvykis. Visa vakaro sąsaja šokinėjo nuo pasitikimo džiaugsmo, baimės, nepasimetimo, negalėjimo išsiduoti ir spektaklio tęsimo. Per vieną vakarienę, kaip per karą, sugebėjome viską išgyventi ir atlikti savo vaidmenis tobulai. Mūsų vienam namelio šeimos nariui sutriko sveikata. Palinkėkit mūsų žmogui meilės ir sveikatos.
Erikas sakė „Apie laimę galima kalbėti penkias minutes, ne ilgiau. Čia nieko nepasakysi, išskyrus tai, kad esi laimingas. O apie nelaimę žmonės pasakoja ištisomis naktimis.”
Niekad neapsimesiu. Gyvenimas yra visoks. Ir tebūna.
